Žolės gaisrai – pavojus gamtai
Šylant orams, kyla žolės gaisrų pavojus. Kiekvieną pavasarį šalyje tyčia padegama nemažai pernykštės žolės plotų. Nors kai kuriuose regionuose tai nuo seno siejama su apsileidusio ūkininko įvaizdžiu, tačiau tebėra vietovių, daugiausia Rytų Lietuvoje, kur šis įprotis dar giliai įsišaknijęs.
Pernai ugniagesiai 2179 kartus vyko gesinti degančios žolės ir ražienų. Dėl degančios žolės kilo beveik šimtas miško gaisrų, užsidegė durpynas.
Kova su žolės deginimu vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Naiviai skamba pažeidėjų aiškinimai, kad po gaisro likę pelenai yra gera trąša. Priešingai – išdegusiuose plotuose lietus ir vėjai lengviau išplauna ir išpusto maistines medžiagas. Mokslininkų teigimu, kiekviename deginamos pievos kvadratiniame metre žūsta daug vorų, vabzdžių, dirvožemio paviršiuje esančių bestuburių. Pirmuosiuose išdegusiuose pievų plotuose žūsta kiškiukai, vėlesni gaisrai pražudo ežius, ankstyvąsias ančių dėtis ir neršti keliaujančius varliagyvius. Liepsnos gali persimesti į durpynus ar durpingas pievas, miškus. Ypač nukenčia sodinukai ir jaunuolynai, užsidega pastatai. Per gaisrus ir po jų smarkiai padidėja oro tarša. Todėl Aplinkos oro apsaugos įstatymas draudžia deginti sausą žolę, nendrynus, ražienas.